"Atmerkti apmiegotas akis ir pajusti saldžią gaivą sklindančią ir supančią mane. Paliesti šiurkštų kilimą kai nusprendi, kad laikas parodyti pasauliui, kad jau atsibudai ir nori pradėti naują gyvenimo istoriją. Išeiti į lauką i kojomis braukti nukritusius medžių lapus. Ir vėl ta gaiva, ta svaiginanti gaiva nuo kurios negali nutolti net dėl savo svajonių, Pamatyti, pasisveikinti su žmonėmis kurie tau brangūs. Pasisveikinti ir kaikuriuos mokytojus mintyse pasiųsti į tolimiausią pasaulio kraštą. Laikas bėga bet branginti kiekvienos minutės neišeina. Juokas iki ašarų tau būna toks nuostabus, kad net nesuvoki, kad prieš porą minučių gavai blogą pažymį. Kai kam tai yra maža gyvenimo smulkmena, kažkam kitam griūva givenimas ir juoko ašaros kurios nuriedėdavo vos keli lašeliai, tapo stipriomis liūdesio ašaromis kurios nenori nustot bėgusios"
Nors tą akimirką kada žingsniavau iš mokyklos šios mintys atrodė tokios berprsmiškos, kad išsitraukiau savo visagalį sąsiuvinį ir viską užsirašinėjau. Tą akimirką tikrai negalvojau, kad tokius sakinius paskelbsiu 'sau'. Ir aišku niekada negalvojau, kad mintys užpuolusios mane pamačius žmogų kankins mane iki to laiko. kol neištvėriau ir išsikrausčiau į sapnų karalystę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą